2020 sausio 29 d. #5

🌺2020 Sausio 29 d.🌺

Klausimai:

<3 Kartais prisimenu savo padarytas klaidas, nuoskaudas, graužiuosi dėl to. Bandžiau rašyti laišką toms “nuoskaudoms”, taip susitaikydama, bandydama paleisti ir nebemaitinti jų savo dėmesiu, bandydama atleisti “skriaudėjams”, lyg atsiprašydama savęs. Juk tuo metu neatrodė, kad darau klaidą. Lygtai palengvėjo parašius tokį laišką. Kaip dar galėčiau sau padėti tuo klausimu?

<3 Draugavau su vedusiu vyru. Nuo draugystės pradžios dvejojau, žinojau, kad elgiuosi neteisingai, bet įsimylėjau ir tuo metu negalėjau to kontroliuoti. Jis savo “raganą ” žmoną paliko, o po metų ir mane. Kai panoro taikytis, supratęs kaip labai mane myli, neatstūmiau jo, atsakiau, kad turim keistis abu, norėdami pagarba ir pasitikėjimu paremtų santykių. Deja…Jo atsakymas man labai skaudus, jo nuomone aš sugrioviau jam gyvenimą, suardžiau jo santuoką. Jaučiuosi kalta. Kalta, kad išvis leidausi į santykius su vedusiu vyru, kalta, kad jo santuoka iširo. Kaip man gyventi su šiuo jausmu? Džiaugiuosi, kad atradau šią grupę, dėkoju Jums.

<3 Kalbant apie meilę sau. Kaip priimti ir pamilti savo kūną kai akivaizdžiai matai trūkumus, pvz. viršsvoris. Nebetelpi į esamus drabužius, parduotuvėje vis sunkiau surasti tinkamų drabužių, jau tampa ir sveikatos problema. Suprantu, kad reikia imti ir daryti, kad to viršsvorio nebūtų, bet tai su metais nėra taip paprasta ir lengva. Tai kaip save pamilti tokią kokia esi šiai dienai?

<3 As susiduriau su situacija , kai niekaip negaliu suprast ar teisingai elgiuosi . Man nepatinka mano vyro elgesys su manim . Priejau prie isvados ,kad jis visiskai neturi empatijos jausmo . Taigi jis negali suprast kito zmogaus jausmu , uzjaust kitam . Ir is to iseina visos mano bedos .Rodos jis elgiasi taip , nes tiesiog nesupranta , kad skaudina mane .Sakau jam tiesiai kas man nepatinka , bet nesulaukiu jokios reakcijos , niekas nesikeicia .Aisku jis mane nemusa , negeria , pas kitas neeina , bet tos galbut is salies atrodancios menkos problemos daro mano gyvenima nepakenciama .Parasysiu keleta pavyzdziu kad butu aiskiau. Pavyzdziui ,as einu anksciau miegot , nes pavargau ,jis ateina i miegamaji veliau , kokia 1 nakties ,ijungia sviesa , garsiai nusirengia , zodziu zadina mane visiskai nekreipdamas demesio ,kad as jau senai miegu….Pasakius jam , kad stengtusi ateit tyliau ,jis atkerta ,kad kaip jam patamsiai rengtis ir nera ko cia man atsibust , nes kai jis uzmiega ,tai gali ir is patrankos saudyt ,jis neatsibunda ….Bet mano psichika kitoka , ir taip prizadinta ,as paskui ilgai nebeuzmiegu …..Jis to nesupranta ….Ir tokiu dalyku nemazai .Kalbetis su juo nebeimanoma , jis tiesiog nieko neatsako …Prasau , kad negertu is mano puoduko per pusrycius , jis vistiek geria .Atrodo ,negi sunku taip nesielgt , ypac kai aiskiai jam pasakau ,kad man tas nepatinka …Zodziu , mano prasymai yra niekam nebeidomus . Ar del tokiu dalyku zmones skiriasi ? Ar cia kazkaip imanoma pakeist turint omenyje kad zmogus nesileidzia i kalbas . Šiaip jis is seimos , kur tevas laiko motina kvailesne uz ju katina .Pirma karta apsilankius pas juos svieciose buvau soke , kai i motinos klausyma mano vyras tiesiog nieko neatsake , praignoravo ,lyg jos is vis nebutu…..Nebenoriu sulaukt kazko panasaus .Nebenoriu pragyvent savo gyvenima ir gailetis ,kad issvaisciau savo laika tokiems santykiams …Šiaip mes vede metus , is skirtingu miestu , kiekvienas is musu turi savo butus , savo pinigus , nei kiek as nuo jo nepriklausau . Daznai jis dirba savo mieste , per ta laika viskas pasimirsta , bet kai susitinkam ir gyvenam kartu , viskas pasijaucia is naujo …

<3 Mano istorija banali, tik ne man. Tarnybinis romanas 7 metus. Neliko jo žmonos. po 3 metų atėjau pas jį gyventi, nors jis blaškėsi tarp manęs ir kitos. Negalėjau juo tikėti, įtarinėjau. pragyvenom 12 metų. Buvo ir gražių akimirkų, bet gyvenimas nebuvo toks , kokio norėjau. Jis ALFA Patinas. Viskas turėjo būti pagal jį. Priešinausi, paskui taikiausi. Neturėjau savo laiko, jei išplėšdavau, tai su piktumais. Negalėjau be priekaištų aplankyti vaikų, ilgiau kalbėti telefonu su dukrom ar draugėmis. Valgiau, ką mėgo jis, kada norėjo jis. Miegot reikėjo eit , kada nori jis (20-21 val). Jo kalbos apie visų vyrų neištikimybę erzino. Daug kartų sakiau išeinu, bet jis priprašydavo likt. Pavasarį nepaprašė. Išėjau. Po 2 mėn atėjo su gėlėmis, prašė sugryžt( nors aktyviai draugavo su buvusiają).Abejojau, bet paskui diagnozė jam-VĖŽYS. Visur vežiojau, palaikiau, buvau su juo( bet dirbau savo namuose).Maniau susitvarkys. Galėsim gyvent. Bet artėjo Kalėdos, dukros ruošėsi grįžti pas mane. Pasakiau, kad per Kalėdas būsiu su vaikais. Baisiai supyko. Paskui pamačiau jo apsilankymus vėl pas JĄ. Maniau numirsiu. Jis gynėsi, melavo, išvariau. Dabar esu viena. LABAI sunku. Jis Kalėdas ir Naujus šventė su ja. Pristatė giminėms. MAN LOMKĖS. KAIP Išbūti. Seku mintis, pradėjau gailėtis (O viešpatie, NE, nereikia). KAIP man susitvarkyti tas mintis? Suprantu, kad esu priklausoma nuo jo, kad turėjau toksiškus santykius. KAIP susitvarkyt? Gal ką galit padėti?

<3 Mano istorija banali, tik ne man. Tarnybinis romanas 7 metus. Neliko jo žmonos. po 3 metų atėjau pas jį gyventi, nors jis blaškėsi tarp manęs ir kitos. Negalėjau juo tikėti, įtarinėjau. pragyvenom 12 metų. Buvo ir gražių akimirkų, bet gyvenimas nebuvo toks , kokio norėjau. Jis ALFA Patinas. Viskas turėjo būti pagal jį. Priešinausi, paskui taikiausi. Neturėjau savo laiko, jei išplėšdavau, tai su piktumais. Negalėjau be priekaištų aplankyti vaikų, ilgiau kalbėti telefonu su dukrom ar draugėmis. Valgiau, ką mėgo jis, kada norėjo jis. Miegot reikėjo eit , kada nori jis (20-21 val). Jo kalbos apie visų vyrų neištikimybę erzino. Daug kartų sakiau išeinu, bet jis priprašydavo likt. Pavasarį nepaprašė. Išėjau. Po 2 mėn atėjo su gėlėmis, prašė sugryžt( nors aktyviai draugavo su buvusiają).Abejojau, bet paskui diagnozė jam-VĖŽYS. Visur vežiojau, palaikiau, buvau su juo( bet dirbau savo namuose).Maniau susitvarkys. Galėsim gyvent. Bet artėjo Kalėdos, dukros ruošėsi grįžti pas mane. Pasakiau, kad per Kalėdas būsiu su vaikais. Baisiai supyko. Paskui pamačiau jo apsilankymus vėl pas JĄ. Maniau numirsiu. Jis gynėsi, melavo, išvariau. Dabar esu viena. LABAI sunku. Jis Kalėdas ir Naujus šventė su ja. Pristatė giminėms. MAN LOMKĖS. KAIP Išbūti. Seku mintis, pradėjau gailėtis (O viešpatie, NE, nereikia). KAIP man susitvarkyti tas mintis? Suprantu, kad esu priklausoma nuo jo, kad turėjau toksiškus santykius. KAIP susitvarkyt? Gal ką galit padėti?

<3 Paauglystėje netekau tėčio, atrodo susitaikiau su netektimi, bet vengiu apie tai kalbėti. Jaučiu kaltę, nes verkiau, kai jį išvežė į ligoninę. Močiutė, pasakė neverkti, nes tai blogas ženklas, bet man vaikui buvo labai sunku ir aš pasislėpusi verkiau. Manau tai privertė jaustis kaltai iki šių dienų. Ieškojau būdų kaip susitaikyti ir su netektimi, ir kaip jaustis geriau, rasti ramybę. Bandžiau išverkti viską, nes turėtų palengvėti, bet tai nepadeda. Bandžiau kartoti sau, kad buvau vaikas ir tai negalėjo įtakoti šių padarinių. Gal galite patarti, kaip rasti ramybę šiuo atveju ir susitaikyti su artimo netektimi.

<3 Sveiki, jau ilga laika susiduriu su problema anksti keltis.Negaliu,atrodo, kad miegas lyg po narkozes, sunku praplesti akis ryte.Siuo metu esu be darbo, gal ir neturiu motyvacijos, bet turiu kitu uzsiemimu, tad gaila miegoti iki 12 val. Ka patartumete? Kaip budrintis?

klaida #nuoskauda #atleidimas #kalte #meile #santykiai #pasitikejimas #skriauda #vedes #skyrybos #romanas #priklausomybe #empatija #psichika #netektis #ramybe #miegas #motyvacija #sveikata #virssvoris